Ar esate kačių ar šunų žmogus? Jei labiau mėgstate kates, šis straipsnis gali kiek pareikalauti kantrybės. Nors, tiesą sakant, kačių pasaulis irgi nemažas – Meino meškėnai, Tonkinezai, Rusijos mėlynosios… Tačiau šiandien kalbėsime apie šunis.
Amerikos kinologų klubas pripažįsta 200 skirtingų šunų veislių, o visame pasaulyje jų priskaičiuojama net apie 340. Beje, jei įdomu, yra mažiausiai 73 pripažintos kačių veislės, tačiau jų oficialus registravimas nėra toks griežtas kaip šunų.
Pabandykite prisiminti kitus gyvūnus. Kiek žirafų veislių žinote? O šimpanzių? O gal net žmonių? Kadaise egzistavo per 21 žmogaus rūšį, bet tai visai kita istorija. Ir net tada tai nublanksta prieš 340 šunų veislių įvairovę.
Veislė ir rūšis – ne tas pats. Veislė yra tam tikra rūšies grupė, kuri buvo kryptingai veisiama tam tikroms savybėms išryškinti. Todėl čihuahua gali susilaukti palikuonių su maltos bišonu, o dobermanas – su vokiečių aviganiu. Jie visi – ta pati rūšis. Ilgamečiai selekcininkų darbai leido sukurti vizualiai labai skirtingus šunis, nors gamtoje tokie procesai vyksta tik per ilgas evoliucijos grandines.
Vis tiek įspūdinga, kiek daug yra šunų veislių. Tiesą sakant, tik arkliai turi dar daugiau – kai kur teigiama, kad jų veislių skaičius siekia net iki 800.
Šunų prijaukinimas
Visi mūsų mylimi šunys kilę iš dabar jau išnykusios vilkų rūšies, artimos šiandieniniams pilkiesiems vilkams – tai patvirtina genetiniai tyrimai.
Kada šunys buvo prijaukinti, nėra visiškai aišku. Kai kurie šaltiniai mini 15 000 metų, kiti – net 40 000 metų senumo įrodymus. Yra net ženklų, kad prijaukinimo procesas galėjo prasidėti dar prieš 130 000 metų. Tai reiškia, kad mūsų protėviai, o gal net ir neandertaliečiai, jau tuomet galėjo turėti keturkojų draugų.
Taip pat nėra galutinio susitarimo dėl prijaukinimo vietos. Kai kurie mokslininkai mano, kad tai įvyko net du kartus – Azijoje ir Europoje. Visgi dauguma linksta manyti, kad prijaukinimo šaknys yra Europoje.
Šunys atkeliavo į Šiaurės Ameriką kartu su žmonėmis prieš daugiau nei 10 000 metų, perėję Beringo sąsiaurį. Nors vėliau vietines šunų linijas beveik išstūmė europietiškos veislės, kai kurie pėdsakai, kaip Peru plikasis šuo ar Xoloitzcuintli, vis dar primena senąsias šaknis.
Kaip atsirado skirtingos šunų veislės?
Šunų veisimas – sena praktika. Kaip ir arklius, žmonės šunis veisė tam, kad išryškintų pageidaujamas savybes: medžioklei, apsaugai, gyvulių ganymui.
Per šimtmečius šios funkcijos suskirstė šunis į grupes: aviganiai, medžiokliniai šunys, sargai ir t. t. Įdomu tai, kad net aviganiai, nors ir atliekantys tą pačią funkciją, yra genetiškai gana įvairūs ir net ganė gyvulius skirtingais būdais – kai kurie buvo nepriklausomi, kiti – labiau priklausomi nuo žmogaus.
Didžioji dalis šiandien žinomų šunų veislių susiformavo tik Viktorijos laikais. Tuo metu natūralią atranką aprašęs Darwinas įkvėpė žmones eksperimentuoti su selekcija, veisiant šunis ne tik darbui, bet ir grožiui.
Kokį poveikį turėjo selektyvus veisimas?
Lyginant senas šunų nuotraukas su šių dienų atvaizdais, matyti stulbinami pokyčiai. Prieš šimtmetį bulterjerai buvo beveik neatpažįstami, o šiandieniniai mopsai ar Bostono terjerai turi daug plokštesnius snukius, dėl ko dažnai kenčia jų sveikata. Šelčių aviganiai šiandien net dvigubai didesni nei prieš 100 metų.
Šie pokyčiai – sąmoningos veisėjų pastangos, kurios kartais neatsižvelgė į gyvūnų sveikatą. Tai sukėlė įvairių problemų: kaulų ligų, kvėpavimo sutrikimų, regos problemų ar net elgesio sutrikimų.
Be to, grynaveislių šunų selektyvus veisimas sumažino genetinę įvairovę, o tai gali dar labiau pabloginti sveikatos problemas ateities kartose. Todėl vis dažniau rekomenduojama priglausti šunis iš prieglaudų, o ne pirkti iš veislynų.
Kodėl skirtingos šunų veislės vis tiek priklauso tai pačiai rūšiai?
Nors chihuahua ir didysis danų dogas atrodo kaip skirtingos rūšys, genetiškai jie – tokie pat. Teoriškai jie galėtų poruotis, bet praktiškai tai būtų labai pavojinga, ypač jei patelė būtų čihuahua.
Tokie ekstremalūs deriniai gali sukelti rimtų sveikatos problemų palikuonims. Tačiau genetiniu požiūriu – jie vis dar šunys. Kaip obuoliai: galima sukryžminti dvi saldžias veisles ir gauti dar saldesnį obuolį – vis tiek tai bus obuolys.
Ar šunų veislės kada nors galėtų tapti atskiromis rūšimis? Teoriškai – įmanoma, bet labai mažai tikėtina. Tam reikėtų dešimčių tūkstančių metų izoliacijos, genetinių mutacijų ir adaptacijų.
Kodėl šunų daugiau nei kačių?
Jei vis dar skaitote, katinų mylėtojai, galbūt kyla klausimas: kodėl šunų veislių tiek daug, o kačių – kur kas mažiau?
Pirma, šunys buvo prijaukinti anksčiau nei katės – prieš 15 000 metų, o katės – maždaug prieš 10 000–12 000 metų. Be to, šunys buvo veisiami ne tik grožiui, bet ir darbui: medžioklei, apsaugai, gyvulių ganymui.
Katės dažniausiai buvo tiesiog naudingos kaip sandėlių „peliautojos“, bet jų specialių fizinių savybių tam nereikėjo. Tad jų veisimas vyko daug lėčiau ir labiau orientavosi į išvaizdą.
Dar vienas aspektas – psichologija. Katės natūraliai nepriklausomos ir mažiau linkusios klausyti žmogaus, tuo tarpu šunys – vilkų palikuonys, įpratę gyventi gaujose ir sekti lyderį. Tai padarė juos tobulais žmonių kompanionais ir darbininkais.
Žinoma, yra išimčių – pavyzdžiui, savanų katės, kurios buvo sukurtos sukryžminus naminę katę su laukiniu servalu. Šios katės gali sverti iki 30 kilogramų! Tačiau tokie atvejai – reti.
